Sprendimo ir realybės atotrūkis
Kiekvieną savaitę žiniasklaida skelbia bent kelias naujienas apie „revoliucinį atradimą”, kuris „pakeis viską”. Nauja vakcina, kuri sunaikins vėžį. Medžiaga, kuri išspręs energetikos krizę. Algoritmas, kuris diagnozuos ligas greičiau nei bet kuris gydytojas. Ir tada – tyla. Po metų ar dvejų niekas nebeprisimena, kur dingo tas „proveržis”.
Tai nėra atsitiktinumas ir ne mokslininkų kaltė. Tai sisteminis reiškinys, kurį lemia kelios viena su kita susipynusios priežastys.
Kaip mokslas iš tikrųjų veikia
Moksliniai tyrimai vyksta etapais, ir kiekvienas etapas gali trukti metų metus. Laboratorinis atradimas – tai tik pirmas žingsnis. Jis turi būti pakartotas, patikrintas, išbandytas ant gyvūnų, tada ant žmonių, tada patvirtintas reguliavimo institucijų, tada pritaikytas gamybai, tada integruotas į esamas sistemas. Kiekviename žingsnyje gali paaiškėti, kad kažkas neveikia taip, kaip tikėtasi.
Žiniasklaida dažniausiai paima pirmą žingsnį ir aprašo jį taip, lyg paskutinis jau įvykęs. Tai nėra sąmoningas melavimas – tai struktūrinė problema. Žurnalistai rašo apie tai, kas įdomu dabar, o ne apie tai, kas bus įdomu po dešimties metų. Be to, universitetų komunikacijos skyriai aktyviai padeda formuoti perdėtą entuziazmą – finansavimas priklauso nuo matomumo, o matomumas priklauso nuo sensacingumo.
Transliacijos problema
Net kai mokslas veikia puikiai, yra atskira problema – kaip žinios pereina iš laboratorijos į praktiką. Medicinos srityje vidutinis laikas nuo tyrimo iki klinikinio pritaikymo siekia apie 17 metų. Tai ne biurokratinis tingumas (nors jo irgi pakanka), o iš esmės būtinas procesas: reikia suprasti šalutinius poveikius, nustatyti dozes, išmokyti gydytojus, pakeisti protokolus.
Technologijų srityje greitis didesnis, bet ir ten yra spąstai. Dirbtinis intelektas buvo „revoliucinis” dar 1980-aisiais. Saulės energija turėjo „pakeisti pasaulį” prieš trisdešimt metų. Abu dalykai galiausiai tapo svarbūs – bet ne tada, kai buvo žadama, ir ne visai taip, kaip buvo žadama.
Kai atradimas susiduria su pasauliu
Yra ir dar vienas aspektas, apie kurį kalbama mažiausiai: net techniškai veikiantys sprendimai susiduria su ekonominiais, politiniais ir socialiniais barjerais. Nauja antibiotikų klasė gali būti atrasta, bet farmacijos kompanijoms ji finansiškai nepatraukli – antibiotikus vartoji trumpai, o ne visą gyvenimą kaip diabeto ar hipertenzijos vaistus. Efektyvi anglies dioksido surinkimo technologija gali egzistuoti, bet jos diegimas reikalauja infrastruktūros pokyčių, kuriems priešinasi esami rinkos žaidėjai.
Mokslas išsprendžia techninius klausimus. Bet pasaulis nėra tik techninis klausimas.
Tarp žadėto rytojaus ir tikrojo laiko
Visa tai nereiškia, kad moksliniai atradimai nekeičia pasaulio – keičia, ir labai reikšmingai. Bet jie tai daro lėčiau, netiesiau ir dažnai kitaip, nei buvo pranašauta. mRNA vakcinų technologija buvo kuriama dešimtmečius iki COVID-19 – ir tada, kai prireikė, ji veikė. Tai sėkmės istorija, bet ne ta, kurią žiniasklaida būtų galėjusi parduoti 2005-aisiais kaip „revoliucinį atradimą”.
Problema nėra mokslas ir nėra žiniasklaida atskirai – problema yra tai, kad abu veikia pagal skirtingus laiko ir vertės modelius. Mokslas yra ilgas, nelinijinis, kupinas nesėkmių procesas. Žiniasklaida gyvena dabarties momentu ir ieško aiškių naratyvų. Šis nesuderinamumas gamina nuolatinį nusivylimą ir, kas blogiau, erodina visuomenės pasitikėjimą mokslu – kai žadėti stebuklai neįvyksta laiku, žmonės pradeda abejoti, ar jie apskritai įvyks.
Galbūt vertingesnis klausimas nei „kodėl tai neįvyko greičiau” yra „kaip mes kalbame apie mokslinę pažangą ir ar tas kalbėjimas padeda ar kenkia pačiai pažangai”.