Kai dulkė tampa milžinu
Turbūt esate patyrę tą nemalonų momentą – nufotografavote gražų peizažą, o namuose kompiuteryje pamatėte tamsų dėmelę danguje. Ir pagalvojote: kaip? Aš valiau objektyvą, tikrinau jutiklį… Bet štai ji, ta prakeikta dulkė, lyg tyčia pasirinkusi pačią blogiausia vietą kadre.
Tai nėra jūsų kaltė ir tai nėra fotoaparato gedimas. Tai fizika, ir ji veikia pagal savo taisykles, neatsiklaususi mūsų nuomonės.
Žmogaus akis ir jutiklis – visiškai skirtingi žvėrys
Mūsų akis nuolat juda – mikrojudesiai vadinami sakadėmis neleidžia mums „užsifiksuoti” ties vienu tašku. Be to, smegenys aktyviai filtruoja tai, ką matome, ir tiesiog ištrina nesvarbius trukdžius iš vaizdo. Dulkė ant ragenos? Smegenys ją ignoruoja. Dulkė ore prieš akis? Ta pati istorija.
Fotoaparato jutiklis neturi tokio prabangaus filtro. Jis fiksuoja viską, kas patenka į jį – be jokio „redagavimo”, be kompromisų. Ir čia prasideda įdomiausia dalis.
Diafragma – dulkių priešas arba draugas
Štai kur slypi tikrasis atsakymas. Kai fotografuojate atviriausia diafragma – f/1.8 ar f/2.8 – šviesa į jutiklį krenta plačiu pluoštu iš daugelio kampų. Dulkė, sėdinti ant jutiklio, gauna šviesą iš visų pusių ir jos šešėlis išsisklaidęs, minkštas, praktiškai nematomas.
Bet kai užsukate diafragmą iki f/11 ar f/16 – šviesos pluoštas susiaurėja. Dabar ta pati dulkė meta aiškų, ryškų šešėlį tiesiai ant jutiklio paviršiaus. Fiziškai ji nepasikeitė – ji tokia pati maža. Bet optiškai ji staiga tapo matoma.
Tas pats principas veikia ir su objektyvo dulkėmis, tik atvirkščiai – priekinėje lęšio dalyje esančios dulkės mažiau matomos uždaryta diafragma, nes jos toli nuo fokuso plokštumos.
Fokuso plokštuma ir atstumas – dar vienas niuansas
Kuo dulkė arčiau jutiklio paviršiaus, tuo ji ryškesnė nuotraukoje. Tai susiję su tuo, kaip optinės sistemos perduoda informaciją – objektai fokuso plokštumoje matomi aštriausiai, o visa kita – neryšku. Jutiklis ir yra ta fokuso plokštuma, tad ant jo sėdinti dulkė yra pačioje blogiausoje įmanomoje vietoje.
Dulkė ant priekinio lęšio elemento, esančio centimetrus ar dešimtis centimetrų nuo jutiklio, yra toli už fokuso ribų – ji gali net neatsirasti nuotraukoje arba atsirasti kaip labai silpnas, vos pastebimas šešėlis.
Tai reiškia, kad valyti jutiklį – ne paranoja
Daug fotografų galvoja, kad jutiklio valymas – tai kažkoks obsesinis ritualas, kuriuo užsiima tik pernelyg pedantiški žmonės. Bet dabar, žinant kaip visa tai veikia, tampa aišku – dulkė ant jutiklio yra realus ir nuolat augantis problema, ypač jei dažnai keičiate objektyvus.
Kiekvienas objektyvo keitimas – tai momentas, kai kamera „kvėpuoja” – oras su dulkėmis patenka į vidų. Ir tos dulkės kažkur nusėda. Dažniausiai – ant jutiklio.
Kai fizika tampa kasdienybe
Visa ši optikos teorija gali skambėti abstrakčiai, bet iš tikrųjų ji tiesiogiai veikia kiekvieną jūsų nuotrauką. Kai kitą kartą fotografuosite siaurą diafragmą – dangų, architektūrą, kraštovaizdį – ir pastebėsite tą nemalonią dėmelę, žinosite: tai ne fotoaparato kaprizas ir ne jūsų aplaidumas. Tai šviesos elgesys, kurį aprašė fizikos dėsniai dar gerokai prieš išrandant skaitmelinius fotoaparatus. Gera žinia ta, kad žinant priežastį, lengviau rasti sprendimą – reguliarus jutiklio valymas ir sąmoningas diafragmos pasirinkimas gali išgelbėti ne vieną nuotrauką nuo nemalonių staigmenų.