Prieš kurį laiką kalbėjausi su pažįstamu, kuris turi du aukštuosius išsilavinimus ir dirba gana sudėtingą analitinį darbą. Per pokalbį jis rimtai aiškino, kodėl viena konkreti maisto papildų kompanija turi „tikrai veikiantį” produktą, nors visi tyrimai rodo priešingai. Nesiginčijau. Tiesiog pagalvojau – kaip taip nutinka, kad protingas, analitiškai mąstantis žmogus tiki dalykais, kurie neatlaiko net paviršutiniškos kritikos.
Atsakymas, pasirodo, nėra susijęs su intelektu. Bent jau ne tiesiogiai.
Protas kaip advokatas, ne kaip teisėjas
Yra toks paradoksas, apie kurį rašo psichologė Kelia Fried ir kiti kognityvinių iškraipymų tyrinėtojai – kuo aukštesnis žmogaus intelektas, tuo geriau jis moka argumentuoti savo jau susiformavusią poziciją. Ne ieškoti tiesos, o pagrįsti tai, kuo jau tiki. Protas šiuo atveju veikia ne kaip nešališkas teisėjas, o kaip gabus advokatas – jam duodi išvadą, o jis susiranda įrodymus.
Tai vadinama motyvuotu samprotavimu (motivated reasoning). Protingesnis žmogus tiesiog turi daugiau įrankių tam pačiam savęs įtikinėjimui. Jis geriau atsirenka informaciją, sugalvoja sudėtingesnius kontrargumentus, moka apeiti nepatogius faktus elegantiškiau nei mažiau išsilavinęs žmogus. Intelektas šiuo atveju netampa apsauga nuo klaidingų įsitikinimų – jis tampa jų geresniu tarnu.
Patvirtinimo paieška visur
Patvirtinimo šališkumas (confirmation bias) veikia visus vienodai, nepriklausomai nuo IQ balo. Skaitome tai, kas sutampa su mūsų pažiūromis, ir nepastebime, kai kažkas prieštarauja. Socialiniai tinklai šitą procesą tik pagreitina – algoritmas maitina tuo, ką jau tikimės pamatyti, ir po kurio laiko atrodo, kad „visi taip mano”.
Įdomu tai, kad protingesni žmonės dažnai jaučiasi labiau apsaugoti nuo šio efekto. Yra net terminas – „šališkumo aklumo taškas” (bias blind spot). Kuo daugiau žinai apie kognityvinius iškraipymus, tuo labiau linkęs manyti, kad jie taikomi kitiems, ne tau. Paradoksalu, bet žinojimas apie iškraipymus kartais tik sustiprina pasitikėjimą savimi, o ne kritiškumą sau pačiam.
Tapatybė, o ne faktai
Dažnai įsitikinimas, kuriuo tikima, nėra apie faktus. Jis susijęs su priklausymu grupei, su tuo, kas esi. Jei tavo bendruomenė, draugai ar profesinė aplinka tiki tam tikru dalyku, atsisakyti to įsitikinimo reiškia rizikuoti socialiniu ryšiu. Žmogaus smegenys evoliuciniu požiūriu labiau vertina priklausymą grupei nei objektyvią tiesą – tai buvo išgyvenimo klausimas tūkstančius metų, ir smegenys per porą šimtmečių mokslinio racionalumo to nepamiršo.
Todėl kai kas nors bando pakeisti tavo požiūrį faktais, dažnai tai nesuveikia – nes problema iš viso nebuvo faktų trūkumas. Problema buvo tapatybė, saugumo jausmas, priklausymas.
Kai netikrumas per didelis
Yra ir paprastesnis paaiškinimas – pasaulis pasidarė per daug sudėtingas, kad kiekvienam iš mūsų pačiam viską patikrinti. Niekas neturi laiko ar žinių perskaityti visų mokslinių tyrimų apie klimatą, vakcinas ar ekonomiką. Tenka pasitikėti kažkuo – ekspertais, autoritetais, bendruomene. Klausimas tik toks, kuo pasirenkame pasitikėti ir kodėl.
Kartais paprasčiausias, aiškiausiai suformuluotas naratyvas laimi prieš sudėtingą, niuansuotą tiesą – ne todėl, kad žmonės kvaili, o todėl, kad smegenims patogiau tvarkyti aiškias istorijas nei chaotišką neapibrėžtumą.
Ką su tuo daryti – vietoj tiesmukos pamokos
Nesu tikras, ar yra universalus receptas, kaip apsisaugoti nuo šitų mechanizmų – juk jie veikia ir mane, rašantį šį tekstą, ir tave, jį skaitantį. Bet vieną dalyką pastebėjau – naudinga retkarčiais užduoti sau klausimą ne „ar tai teisinga”, o „kodėl aš noriu, kad tai būtų teisinga”. Tas mažas atstumas tarp įsitikinimo ir jo motyvo kartais atskleidžia daugiau, nei bet koks faktų sąrašas.
Protingumas nesaugo nuo klystančių įsitikinimų – jis tik padaro klaidas įtikinamesnes, geriau supakuotas, sunkiau atpažįstamas. Gal todėl verta ne tiek didžiuotis savo gebėjimu argumentuoti, kiek retkarčiais paklausti savęs, ar tikrai ieškau tiesos, ar tiesiog geresnio būdo apginti tai, kuo jau tikiu.