Internete straipsnių su moksliniu apvalkalu yra tiek daug, kad paprastam skaitytojui vis sunkiau atskirti, kur baigiasi tyrimas ir kur pradedama spėlionė, apvilkta terminais. Nereikia turėti mokslinio laipsnio, kad pastebėtum keletą požymių, rodančių, ar tekstu galima pasitikėti, ar geriau jį atidėti į šalį.
1. Ar minimas konkretus tyrimas, ar tik „mokslininkai nustatė”
Kai straipsnyje rašoma „mokslininkai įrodė” ar „naujausi tyrimai rodo” be nuorodos į konkretų darbą, autorius arba universitetą – tai jau raudona lemputė. Tikras mokslinis pranešimas paprastai nurodo, kas, kur ir kada atliko tyrimą, net jei tai populiarus straipsnis, ne pati publikacija.
2. Kas recenzavo tekstą
Recenzuojami (peer-reviewed) žurnalai nėra garantija be klaidų, bet jie bent turi filtrą – kiti specialistai patikrina metodiką prieš publikaciją. Jei straipsnis publikuotas asmeniniame bloge, „žurnale”, kuriame galima nusipirkti publikaciją per savaitę, ar platformoje be recenzavimo, vertėtų būti atsargiam.
3. Ar galima patikrinti duomenis
Geras tyrimas dažniausiai leidžia pasekti, iš kur atsirado skaičiai – imties dydis, metodai, statistinė analizė. Jei tekste tik teigiama, kad „efektyvumas siekia 90 proc.”, bet nėra aišku, kaip tas skaičius buvo apskaičiuotas, tikėtina, jog kalbame ne apie mokslą, o apie reklamą su moksliniu prieskoniu.
4. Kaip elgiamasi su prieštaraujančiais duomenimis
Mokslas retai kada yra vienareikšmis. Rimtas autorius paminės ir tyrimus, kurie nepatvirtina jo išvadų, arba bent pripažins ribotumus. Pseudomokslinis tekstas dažnai ignoruoja bet kokį prieštaravimą, tarsi jo niekada nebuvo, arba iškart vadina jį „sąmokslu”.
5. Kalbos tonas – įtikinėjimas ar aprašymas
Kai tekstas primena pardavimo kalbą – daug šaukiamųjų, garantijų, žodžių „revoliucinis”, „paslėptas nuo visuomenės” – tai jau ne mokslo kalba. Moksliniai tekstai dažniausiai yra gana sausi, kartais net nuobodūs, nes jų tikslas ne įtikinti emociškai, o perteikti informaciją tiksliai.
6. Ar išvados atitinka tyrimo apimtį
Nedidelis eksperimentas su dvidešimt pelių negali būti pagrindas teiginiui „šis maisto papildas išgydo vėžį žmonėms”. Verta pasižiūrėti, ar autorius nedaro šuolio nuo kuklių duomenų prie didelių, universalių išvadų – tai vienas dažniausių pseudomokslo požymių.
7. Kas finansavo tyrimą
Interesų konfliktas savaime nereiškia, kad tyrimas melagingas, bet jį žinoti verta. Jei produkto naudą tiria pati kompanija, gaminanti tą produktą, ir niekur nėra nepriklausomo patvirtinimo, tai bent turėtų paskatinti skaityti atsargiau.
Vietoj taško – kelios mintys pasilikimui
Šie septyni kriterijai nėra formulė, kuri automatiškai atskiria tiesą nuo melo – tikrovė dažnai sudėtingesnė, o riba tarp gero ir prasto tyrimo kartais gana plona. Tačiau įprotis užduoti klausimus – kas tai parašė, kaip patikrinta, ar galima pasitikrinti pačiam – jau savaime yra nemažas žingsnis. Skepticizmas, nukreiptas ne prieš mokslą, o prieš skubotus teiginius, tikriausiai yra vienintelis patikimas įrankis, kurį turime kasdien besikeičiančios informacijos sraute.