Kai mokslas kalba, pasaulis klauso… ar ne?
Turbūt pastebėjote, kaip pastaraisiais metais klimato kaita tapo ne tik mokslininkų, bet ir kiekvieno iš mūsų kasdienybe. Viena diena – naujas pranešimas apie tirpstančius ledynus, kita – apie rekordines temperatūras. Bet ar kada susimąstėte, kaip tie sausieji moksliniai pranešimai, pilni grafų ir statistikos, iš tikrųjų pakeičia tai, kaip mes visi galvojame apie klimato kaitą? Ir dar svarbiau – kaip jie veikia tuos, kurie priima sprendimus dėl mūsų visų ateities?
Realybė tokia: kelias nuo laboratorijos stalo iki politinės salės yra daug sudėtingesnis, nei galėtume pagalvoti. Tai ne tiesiog „mokslininkai atrado – politikai įgyvendino” schema. Tai sudėtingas, kartais chaotiškas, o kartais net frustruojantis procesas, kuriame dalyvauja žiniasklaida, visuomenė, verslas ir, žinoma, politikai su savo agendais.
Kodėl vieni pranešimai tampa virusiniais, o kiti – dulkių kaupikliais
Pabandykime būti sąžiningi: dauguma mokslinių straipsnių apie klimato kaitą yra nuobodūs kaip lietaus lašas. Ne todėl, kad mokslas būtų nuobodus – tikrai ne! Bet todėl, kad jie parašyti mokslininkams, o ne paprastiems žmonėms. Ir čia prasideda pirmoji transformacija.
Kai kurie atradimų pranešimai tampa tikrais fenomenais. Prisiminkite 2018 metų IPCC specialųjį pranešimą apie 1,5°C atšilimą. Jis buvo visur – nuo BBC iki jūsų Facebook naujienų srautų. Kodėl? Nes jame buvo aiškus, suprantamas ir bauginantis pranešimas: mums liko 12 metų. Tai skaičius, kurį kiekvienas gali suprasti ir įsivaizduoti.
Bet štai kitas pavyzdys: kiekvienais metais publikuojama šimtai tyrimų apie vandenynų rūgštėjimą. Daugelis jų yra nepaprastai svarbūs, bet jie nesusilaukia nė dešimtadalio tokio dėmesio. Kodėl? Nes vandenynų pH lygio pokytis 0,1 vieneto neskamba taip dramatiškai kaip „12 metų iki katastrofos”.
Žiniasklaidos vaidmuo: nuo vertėjų iki sensacijų kūrėjų
Žurnalistai čia atlieka kritinį vaidmenį. Jie yra tarsi tiltai tarp mokslo kalbos ir kasdienės šnekos. Geras mokslinis žurnalistas gali paversti sudėtingą klimato modelį į istoriją, kurią supranta jūsų močiutė. Blogas – gali sukurti paniką arba, dar blogiau, suklaidinti.
Štai kaip tai veikia praktikoje. Mokslininkai paskelbia tyrimą, kuriame rašoma: „Mūsų modeliai rodo 66% tikimybę, kad tam tikromis sąlygomis temperatūra gali pakilti 2-3 laipsniais per ateinančius 50 metų.” Žiniasklaida tai paverčia: „Mokslininkai įspėja: katastrofiškas atšilimas neišvengiamas!” Matote skirtumą? Pirmasis teiginys yra tikslus, bet neįdomus. Antrasis – įdomus, bet netikslus.
Ir čia slypi didžiulė problema. Kai žmonės vėliau sužino, kad „katastrofiškas atšilimas” iš tikrųjų buvo tik vienas iš galimų scenarijų, jie pradeda nepasitikėti visu klimato mokslu. Tai kaip berniuko, kuris šaukė „vilkas” istorija, tik su daug rimesnėmis pasekmėmis.
Kaip visuomenė virškina mokslinę informaciją
Dabar pereikime prie to, kas vyksta mūsų, paprastų žmonių, galvose. Mes visi turime tai, ką psichologai vadina „patvirtinimo šališkumu”. Paprasčiau tariant – mes linkę tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa.
Jei jūs jau tikite, kad klimato kaita yra rimta problema, naujas pranešimas apie tirpstančius ledynus tik sustiprins jūsų įsitikinimus. Bet jei esate skeptiškas? Tas pats pranešimas gali būti atmestas kaip „dar viena klimato alarmistų propaganda”. Ir čia tampa įdomu – kaip moksliniai pranešimai gali pakeisti nuomones, kai mes visi turime tokius stiprius filtrų?
Atsakymas slypi ne tiek pačiuose pranešimuose, kiek tai, kaip jie pristatomi ir kas juos pristato. Tyrimai rodo, kad žmonės labiau linkę keisti savo nuomonę, kai informaciją gauna iš šaltinių, kuriais pasitiki. Jei esate ūkininkas, jus labiau įtikins kitas ūkininkas, pasakojantis apie pasikeitusias oro sąlygas, nei profesorius su PowerPoint prezentacija.
Nuo visuomenės nuomonės iki politinės valios
Štai kur viskas tampa tikrai įdomu. Politikai, nepaisant to, ką jie patys sako, retai priima sprendimus grynai remiantis mokslu. Jie priima sprendimus remdamiesi politine valia, o politinė valia atsiranda iš visuomenės nuomonės.
Pažiūrėkime į Europą. Kodėl ES tapo pasaulio lydere klimato politikoje? Ne todėl, kad europiniai politikai yra labiau susirūpinę aplinka nei kiti (nors kai kurie tikrai yra). Bet todėl, kad europiečiai kaip visuomenė labiau rūpinasi klimato kaita. Apklausos rodo, kad 70-80% europiečių mano, kad klimato kaita yra rimta problema. Kai tokia didelė dalis rinkėjų rūpinasi klausimu, politikai neturi kito pasirinkimo, kaip tik veikti.
Bet kaip moksliniai pranešimai prisideda prie šios visuomenės nuomonės formavimo? Tai vyksta per kelias bangas. Pirmoji banga – tiesioginė žiniasklaidos aprėptis. Antroji – diskusijos socialiniuose tinkluose ir tarp draugų. Trečioji – ilgalaikis kaupiamasis efektas, kai vis daugiau ir daugiau pranešimų kuria bendrą naratyvą.
Kai politika susiduria su realybe: praktiniai pavyzdžiai
Paimkime konkretų pavyzdį. 2019 metais Australijoje siautėjo beprecedenčiai krūmynų gaisrai. Tuo pačiu metu buvo paskelbta keletas mokslinių tyrimų, tiesiogiai siejančių tokių ekstremalių įvykių padažnėjimą su klimato kaita. Kas nutiko? Australijos visuomenės nuomonė apie klimato kaitą pasikeitė labiau per kelis mėnesius nei per ankstesnius dešimtmečius.
Politikai, kurie anksčiau atvirai neigė klimato kaitą arba vengė šios temos, staiga pradėjo kalbėti apie „klimato realybę” ir „atsinaujinančią energiją”. Ar jie staiga įtikėjo mokslu? Greičiausiai ne. Bet jie įtikėjo apklausomis, kurios rodė, kad jų rinkėjai nori veiksmų.
Arba pažiūrėkime į Nyderlandus. Ši šalis yra itin pažeidžiama dėl jūros lygio kilimo – trečdalis šalies yra žemiau jūros lygio. Kai 2014 metais buvo paskelbtas IPCC penktas vertinimo pranešimas, kuriame prognozuojamas greitesnis nei tikėtasi jūros lygio kilimas, Nyderlandų vyriausybė per metus priėmė naują nacionalinę adaptacijos strategiją. Kodėl taip greitai? Nes moksliniai duomenys susitiko su egzistenciniu grėsmės suvokimu.
Verslo sektoriaus transformacija: kai pelnas sutampa su planeta
Negalime ignoruoti verslo vaidmens šioje istorijoje. Ilgą laiką verslas buvo laikomas klimato veiksmų priešininku. Bet dabar matome įdomų poslinkį. Kodėl? Vėlgi – dėl mokslinių pranešimų, bet ne taip, kaip galėtumėte pagalvoti.
Finansų sektorius pradėjo rimtai žiūrėti į klimato riziką po to, kai buvo paskelbta eilė tyrimų, rodančių konkrečius finansinius nuostolius dėl klimato kaitos. Kai 2015 metais Mark Carney, tuometinis Anglijos banko vadovas, pasakė kalbą apie „klimato krizės tragišką horizontą”, remdamasis moksliniais duomenimis, tai buvo lūžio taškas. Staiga klimato kaita tapo ne tik aplinkosaugos, bet ir finansinės rizikos valdymo klausimu.
Dabar matome, kaip didžiosios investicinės kompanijos, tokios kaip BlackRock, skelbia, kad klimato rizika yra investicinė rizika. Jie tai daro ne todėl, kad staiga tapo aplinkosaugininkais, bet todėl, kad moksliniai duomenys aiškiai rodo finansines pasekmes. Ir kai verslas juda, politika seka.
Iššūkiai ir kliūtys: kodėl mokslas ne visada laimi
Bet būkime realistai – ne viskas yra rožių kvapas. Yra didelių kliūčių kelyje nuo mokslinių atradimų iki realių politinių pokyčių.
Pirma, yra laiko atsilikimas. Mokslui reikia laiko – tyrimams atlikti, duomenims analizuoti, rezultatams peržiūrėti ir publikuoti. Tuo tarpu politika veikia rinkimų ciklais. Politikas, galvojantis apie rinkimus po dvejų metų, nelabai nori investuoti į sprendimus, kurių rezultatai bus matomi po dešimties.
Antra, yra ekonominiai interesai. Naftos ir dujų pramonė per pastaruosius dešimtmečius išleido milijardus dolerių kampanijoms, kuriomis siekiama sukelti abejonių dėl klimato mokslo. Ir tai veikė – tyrimai rodo, kad visuomenės supratimas apie mokslinį konsensusą dėl klimato kaitos yra daug mažesnis nei pats konsensusas.
Trečia, yra komunikacijos problema. Mokslininkai yra mokomi būti atsargiais, kvalifikuoti savo teiginius, pripažinti neapibrėžtumą. Tai yra puiku mokslui, bet ne taip puiku komunikacijai. Kai mokslininkas sako „mūsų modeliai rodo 95% pasikliovimo intervalą”, eilinis žmogus girdi „jie nėra tikri”.
Ateities kelias: kaip padaryti mokslinę komunikaciją efektyvesnę
Taigi, ką galime padaryti, kad moksliniai atradimų pranešimai turėtų didesnį poveikį visuomenės požiūriui ir politikos sprendimams? Štai keletas praktinių rekomendacijų, paremtų tuo, kas veikia.
**Padarykite tai asmenišku.** Žmonės nesusijaudina dėl globalinių vidutinių temperatūrų. Jie susijaudina dėl to, kaip tai paveiks jų vaikus, jų namus, jų bendruomenes. Moksliniai pranešimai turi būti išversti į vietinę kalbą – ne tik pažodžiui, bet ir kontekstualiai.
**Naudokite vizualizacijas.** Vienas grafikas gali pasakyti daugiau nei tūkstantis žodžių. Bet ne bet koks grafikas – aiškus, suprantamas, emociškai rezonuojantis grafikas. NASA „Climate Spiral” vizualizacija, rodanti temperatūros kilimą spirale, tapo virusinė ne todėl, kad ji buvo moksliška, bet todėl, kad ji buvo gražiai bauginanti.
**Įtraukite patikimus pranešėjus.** Jei norite pasiekti ūkininkus, kalbėkite su ūkininkų organizacijomis. Jei norite pasiekti verslininkus, kalbėkite verslo kalba apie rizikas ir galimybes. Jei norite pasiekti tikėjimo bendruomenes, dirbkite su religiniais lyderiais, kurie gali įrėminti klimato veiksmą kaip moralinę pareigą.
**Pabrėžkite sprendimus, ne tik problemas.** Žmonės paralyžuojami, kai girdi tik blogų naujienų. Bet kai jie girdi apie problemas kartu su konkrečiais, įgyvendinamais sprendimais, jie jaučiasi įgalinti veikti. Kiekvienas mokslinių pranešimas apie klimato kaitos poveikį turėtų būti lydimas informacijos apie tai, ką galime daryti.
**Kurkite naratyvus, ne tik duomenis.** Žmonės mąsto istorijomis, ne statistika. Geriausias mokslinės komunikacijos pavyzdys yra tas, kuris paima duomenis ir įpina juos į pasakojimą, su kuriuo žmonės gali susitapatinti. Štai kodėl dokumentiniai filmai kaip „An Inconvenient Truth” ar „Our Planet” turi tokį didelį poveikį – jie pasakoja istorijas.
Kai mokslas sutinka tikrovę: kas iš tikrųjų keičia žaidimą
Grįžkime prie pagrindinio klausimo: kaip moksliniai atradimų pranešimai keičia visuomenės požiūrį į klimato kaitą? Atsakymas yra sudėtingesnis nei „jie tiesiog informuoja žmones”. Tai daugiasluoksnis, dinamiškas procesas, kuriame mokslas yra tik vienas elementas.
Moksliniai pranešimai veikia geriausiai, kai jie sutampa su asmenine patirtimi. Kai žmonės patiria ekstremalias oro sąlygas ir tuomet girdi mokslinį paaiškinimą, kodėl tai vyksta, tai sukuria galingą „aha” momentą. Štai kodėl matome didžiausius visuomenės nuomonės pokyčius po didelių klimato susijusių įvykių.
Jie taip pat veikia, kai yra pakartojami ir sustiprinti per įvairius kanalus. Vienas pranešimas gali būti lengvai atmestas. Bet kai tas pats pranešimas ateina iš skirtingų šaltinių – mokslininkų, žurnalistų, bendruomenės lyderių, netgi įtakingų asmenų socialiniuose tinkluose – jis tampa sunkiau ignoruojamas.
Ir galiausiai, jie veikia, kai yra susieti su veiksmais. Žmonės nenori jaustis bejėgiai. Kai moksliniai pranešimai ne tik įspėja apie problemas, bet ir rodo kelius į priekį, jie transformuoja baimę į veiksmą, o veiksmą – į politinę valią.
Realybė tokia: kelias nuo laboratorijos iki politikos sprendimų niekada nebus tiesus ar paprastas. Bus klaidų, nesusipratimų, atgalinio smūgio. Bet kiekvienas naujas mokslinių pranešimas, kiekviena nauja istorija, kiekvienas naujas balsas prideda prie augančio momentumo. Ir tas momentumas, nors ir lėtas, juda teisinga kryptimi.
Ar tai vyksta pakankamai greitai? Tai jau kitas klausimas. Bet tai, kad vyksta – neabejotina. Ir kiekvienas iš mūsų, nesvarbu, ar esame mokslininkai, žurnalistai, politikai ar tiesiog susirūpinę piliečiai, galime prisidėti prie to, kad šis procesas vyktų greičiau ir efektyviau. Nes galiausiai, klimato kaita nėra tik mokslo problema ar politikos problema – tai mūsų visų problema. Ir sprendimai turi ateiti iš mūsų visų.