Akademinio žodžio kelionė į kasdienybę
Prieš dešimtmetį, jei norėjai sužinoti apie naujausius mokslo pasiekimus, turėjai rinktis iš gana riboto pasirinkimo – akademiniai žurnalai specialistams, populiarūs mokslo žurnalai tipo „National Geographic” ar retkarčiais pasirodantys straipsniai dienraščiuose. Šiandien situacija pasikeitė radikaliai. Pašnekesių portalai, diskusijų platformos ir interaktyvūs forumai tapo tiltu tarp laboratorijų ir kavinių, tarp doktorantų ir smalsių žmonių, kurie tiesiog nori suprasti, kaip veikia pasaulis.
Ši transformacija nėra vien technologinis pokytis. Ji keičia pačią mokslo komunikacijos esmę – nuo vienpusio informacijos perdavimo pereinama prie dialogo, kur klausimai kartais būna ne mažiau svarbūs už atsakymus. Kai mokslininkas atsako į klausimą Reddit forume ar dalyvauja diskusijoje specializuotame portale, jis ne tik perteikia žinias, bet ir mokosi, kaip jas išversti į suprantamą kalbą, kaip atpažinti visuomenės nerimo taškus, kaip kovoti su dezinformacija.
Kodėl tradiciniai kanalai nebepakanka
Akademiniai žurnalai buvo ir lieka mokslo stuburas. Tačiau jų prieiga dažnai ribojama – tiek finansiškai (prenumeratos kainos siekia tūkstančius), tiek kalbiškai (specialioji terminologija), tiek struktūriškai (IMRAD formatas, kuris puikiai tinka specialistams, bet atbaido eilinį skaitytoją). Tyrimas, kuris galėtų būti įdomus milijonams, pasiekia galbūt kelias dešimtis kolegų iš tos pačios siauros srities.
Populiarūs mokslo žurnalai bandė užpildyti šią spragą, bet ir jie turi apribojimų. Redakcinė politika, leidybos ciklai, erdvės trūkumas reiškia, kad daugelis įdomių temų lieka neaprėptos. Be to, šie žurnalai išlieka vienpusiu komunikacijos kanalu – skaitai, bet negali iš karto paklausti, patikslinti, diskutuoti.
Čia ir atsiveria pašnekesių portalų potencialas. Platformos kaip „Stack Exchange”, specializuoti mokslo forumai, net komentarų sekcijos po mokslo straipsniais tampa erdve, kur galima ne tik gauti informaciją, bet ir ją apdoroti per dialogą. Žmogus gali paklausti būtent to, kas jam neaišku, o ne tikėtis, kad straipsnyje bus atsakyta į jo konkretų klausimą.
Kaip veikia naujasis mokslo komunikacijos modelis
Pašnekesių portaluose mokslo populiarinimas įgauna kelias unikalias formas. Pirmiausia, tai yra „klausimų ir atsakymų” formatas, kur bet kas gali užduoti klausimą, o atsakyti gali tiek profesionalai, tiek entuziastai. Geriausias pavyzdys – r/askscience subreddit’as, kur griežtai moderuojamos diskusijos užtikrina, kad atsakymai būtų pagrįsti mokslu, bet pateikiami suprantama kalba.
Antra forma – teminės diskusijos, kur konkretus mokslo įvykis ar atradimas tampa pokalbio objektu. Kai CERN paskelbia naują atradimą, diskusijos forumuose prasideda beveik akimirksniu. Mokslininkai, žurnalistai ir smalsuoliai kartu bando suprasti, ką tai reiškia, kodėl tai svarbu, kokios gali būti pasekmės. Šis kolektyvinis aiškinimasis dažnai būna produktyvesnis už bet kokį vieną straipsnį.
Trečia forma – ekspertų AMA (Ask Me Anything) sesijos, kur mokslininkai tam tikrą laiką skiria atsakinėti į bet kokius klausimus. Tai gali būti Nobelio premijos laureatas, NASA inžinierius ar epidemiologas pandemijos metu. Šios sesijos dažnai atskleidžia ne tik mokslines žinias, bet ir žmogišką mokslo pusę – kaip mokslininkai galvoja, su kokiais iššūkiais susiduria, kas juos motyvuoja.
Autentiškumo ir prieinamumo balansas
Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria mokslo populiarintojai, yra kaip supaprastinti neiškreipiant. Per daug supaprastini – prarandama esmė, lieka tik paviršutiniška informacija. Per mažai supaprastini – auditorija pasimeta terminologijoje ir sudėtinguose paaiškinimuose.
Pašnekesių portalai šią problemą sprendžia organiškai. Kai žmogus klausia „kodėl dangus mėlynas?”, atsakymas gali būti pateiktas keliais lygiais. Pirmas atsakymas gali būti paprastas ir vizualus: „Saulės šviesa susideda iš įvairių spalvų, o mėlyna spalva išsisklaidė labiau nei kitos.” Jei klausėjas nori daugiau, gali būti pridėta: „Tai vadinama Rayleigh sklaida, kur trumpesnės bangos (mėlyna šviesa) labiau sąveikauja su atmosferos molekulėmis.” O jei kas nori tikrai giliai suprasti, gali būti nuoroda į fizikinį modelį su lygtimis.
Šis sluoksniuotas požiūris veikia todėl, kad diskusija yra interaktyvi. Žmonės patys rodo, kokio lygio informacijos jiems reikia. Jei kas nors nesuprato, jie paklausia dar kartą, kitaip. Jei kam nors per paprasta, jie prašo detalesnio paaiškinimo. Mokslininkas gauna tiesioginį grįžtamąjį ryšį ir gali koreguoti savo komunikaciją.
Kovos su dezinformacija nauja arena
Viena svarbiausių šiuolaikinių problemų – mokslo dezinformacija. Vakcinos, klimato kaita, GMO – šiose temose viešojoje erdvėje cirkuliuoja neįtikėtinas kiekis klaidingos informacijos. Tradiciniai mokslo komunikacijos kanalai dažnai būna per lėti ar per ribotos aprėpties, kad efektyviai kovotų su šiuo reiškiniu.
Pašnekesių portalai čia turi unikalų pranašumą – jie veikia ten, kur dezinformacija plinta. Kai kas nors Facebook’e paskelbia straipsnį apie „pavojingas vakcinas”, komentaruose gali atsirasti epidemiologas ar imunologas, kuris ramiai ir argumentuotai paaiškina, kodėl straipsnyje pateikta informacija klaidinga. Tai nėra akademinis straipsnis, kurį reikia ieškoti – tai yra tiesioginė intervencija ten, kur žmonės jau diskutuoja.
Žinoma, tai turi ir savo iššūkių. Interneto diskusijos gali būti agresyvios, emocinės, pilnos asmeninių išpuolių. Mokslininkai ne visada turi įgūdžių ar noro dalyvauti tokiose diskusijose. Be to, yra pavojus, kad dezinformacijos skleidėjai naudos tas pačias platformas savo tikslams, o jų žinutės gali būti emociškai patrauklesnės nei sausas mokslinių faktų dėstymas.
Tačiau praktika rodo, kad gerai moderuojamose platformose, kur yra aiškios taisyklės ir aktyvūs moderatoriai, mokslo komunikacija gali būti labai efektyvi. Kai žmonės mato, kad jų klausimai yra rimtai svarstomi, kad jiems atsakoma su pagarba ir kantrybe, jie labiau linkę pasitikėti moksline informacija.
Mokslininkai kaip viešieji intelektualai
Dalyvavimas pašnekesių portaluose keičia ir pačių mokslininkų vaidmenį visuomenėje. Anksčiau mokslininkas buvo izoliuota figūra laboratorijoje ar universitete, retkarčiais duodanti interviu žiniasklaidai. Dabar vis daugiau mokslininkų tampa aktyviais viešųjų diskusijų dalyviais.
Tai nėra tik vienpusė nauda visuomenei. Mokslininkai, kurie reguliariai bendrauja su plačiąja auditorija, dažnai pastebi, kad tai pagerina ir jų pačių mąstymą. Kai turi paaiškinti sudėtingą koncepciją žmogui be specialaus išsilavinimo, esi priverstas iš naujo permąstyti, kas iš tiesų yra esmė, kas yra tik techninės detalės. Tai gali vesti prie naujų įžvalgų net pačioje mokslinėje veikloje.
Be to, tiesioginė komunikacija su visuomene padeda mokslininams suprasti, kokios temos žmones domina, kokie klausimai jiems rūpi, kokios baimės ar abejonės egzistuoja. Tai gali turėti įtakos net mokslinių tyrimų kryptims – kai suprantama, kas visuomenei aktualu, lengviau pagrįsti tyrimų finansavimą, lengviau rasti praktinių pritaikymų.
Praktinis patarimas tiems mokslininams, kurie nori pradėti dalyvauti viešose diskusijose: pradėkite nuo platformų, kurios turi gerą moderaciją ir konstruktyvią bendruomenę. „Stack Exchange” tinklas, specializuoti subreddit’ai su griežtomis taisyklėmis, profesinės organizacijos palaikomi forumai – tai geros vietos pradėti. Stebėkite, kaip kiti ekspertai bendrauja, kokį toną naudoja, kaip struktūruoja atsakymus. Nebijokite pasakyti „nežinau” ar „tai ne mano specializacija” – autentiškumas ir sąžiningumas yra vertingesni už bandymą atsakyti į viską.
Platformų architektūra ir jos įtaka diskurso kokybei
Ne visi pašnekesių portalai yra vienodai naudingi mokslo populiarinimui. Platformos dizainas, moderavimo politika, bendruomenės kultūra – visa tai turi milžinišką įtaką tam, kokia bus diskusijų kokybė.
Pavyzdžiui, „Stack Exchange” tinklas naudoja reputacijos sistemą, kur vartotojai uždirba taškus už kokybiškus atsakymus. Tai skatina žmones stengtis pateikti gerus, gerai pagrįstus atsakymus. Kartu sistema leidžia balsuoti už geriausius atsakymus, todėl jie kyla į viršų, o prastas ar klaidingas turinys nusėda į apačią. Tai ne tobula sistema, bet ji veikia gana gerai.
Reddit’o subreddit’ai, tokie kaip r/science ar r/askscience, naudoja griežtą moderavimą. Komentarai, kurie nėra pagrįsti mokslu, kurie yra anekdotiniai ar juokaujamai, yra šalinami. Iš pradžių tai gali atrodyti per griežta, bet rezultatas yra diskusijos, kurios išlieka fokusuotos ir informatyvios. Žmonės žino, kad atėję į šiuos subreddit’us gaus rimtus atsakymus, ne memes ar asmenines nuomones.
Priešingai, platformos be aiškios moderacijos dažnai virsta chaosiškomis diskusijomis, kur mokslinė informacija paskęsta triukšme. Facebook’o komentarų sekcijos, nemoduruojami forumai, anoniminės platformos – jose mokslo komunikacija tampa beveik neįmanoma, nes nėra mechanizmų atskirti patikimą informaciją nuo dezinformacijos.
Organizacijoms ar institucijoms, kurios nori kurti savo mokslo diskusijų platformas, svarbu investuoti į gerą moderavimo sistemą. Tai gali būti žmogiškieji moderatoriai, automatizuotos sistemos, kurios filtruoja akivaizdžiai netinkamą turinį, ar hibridiniai sprendimai. Taip pat svarbu aiškiai komunikuoti bendruomenės taisykles ir jas nuosekliai vykdyti. Žmonės gerbia taisykles, kai jos yra aiškios ir teisingai taikomos visiems.
Kai dialogas tampa bendrakūryba
Pats įdomiausias pašnekesių portalų aspektas galbūt yra tas, kad jie leidžia atsirasti kolektyviniam žinių kūrimui. Tai jau ne tik mokslo populiarinimas – tai yra procesas, kur profesionalai ir entuziastai kartu kuria supratimą.
Pavyzdžiui, kai COVID-19 pandemija prasidėjo, specializuotuose forumuose ir platformose vyko intensyvios diskusijos apie viruso pobūdį, plitimo kelius, galimus gydymo būdus. Epidemiologai, virusologai, gydytojai, statistikai – visi dalyvavo diskusijose, dalijosi savo ekspertize, kartu bandė suprasti naują ir greitai besikeičiančią situaciją. Šios diskusijos nebuvo vien informacijos sklaida – tai buvo kolektyvinis bandymas suprasti ir interpretuoti.
Panašiai vyksta ir su kitomis sudėtingomis temomis. Klimato kaitos diskusijose dalyvauja klimatologai, fizikai, ekonomistai, politikos analitikai – kiekvienas prideda savo perspektyvą. Dirbtinio intelekto etikos diskusijose susitinka informatikai, filosofai, teisininkai, sociologai. Ši interdisciplininė sąveika dažnai veda prie gilesnio supratimo nei bet kuris vienas akademinis straipsnis galėtų pasiekti.
Žinoma, tai reikalauja tam tikro nuolankumo iš visų dalyvių. Mokslininkas turi pripažinti, kad jo ekspertizė yra ribota jo srities, ir būti atviram mokytis iš kitų. Entuziastas turi suprasti savo žinių ribas ir nebandyti konkuruoti su ekspertais jų srityje. Kai šis balansas pasiekiamas, rezultatai gali būti nuostabūs.
Praktiškai, jei norite dalyvauti tokiose diskusijose produktyviai, svarbu: klausyti daugiau nei kalbėti, ypač jei tai ne jūsų ekspertizės sritis; prašyti paaiškinimų, kai ko nors nesuprantate; dalintis šaltiniais ir nuorodomis, kad kiti galėtų patys patikrinti informaciją; pripažinti, kai klystate ar ko nors nežinote; gerbti kitų ekspertizę, net jei nesutinkate su jų išvadomis.
Nuo monologų prie sudėtingų pokalbių
Grįžtant prie pradžios – mokslo komunikacijos transformacija, kurią matome, yra fundamentali. Tai ne tik naujų technologijų panaudojimas senoms funkcijoms atlikti. Tai yra naujas būdas mąstyti apie mokslo vietą visuomenėje.
Akademiniai žurnalai ir toliau bus svarbūs kaip mokslo žinių saugykla ir kokybės standartas. Tačiau jie nebegali būti vienintelis ar net pagrindinis būdas, kaip mokslas bendrauja su visuomene. Pašnekesių portalai, diskusijų platformos, interaktyvūs forumai tampa būtini, nes jie leidžia tam, kas visada buvo mokslo esmė – dialogui, klausimams, kolektyviniam supratimo ieškojimui.
Žvelgiant į ateitį, tikėtina, kad šie du pasauliai – formalus akademinis ir neformalus diskusinis – dar labiau integruosis. Jau dabar kai kurie žurnalai prie straipsnių prideda diskusijų platformas, kur skaitytojai gali komentuoti ir diskutuoti su autoriais. Kai kurios konferencijos vyksta hibridiniame formate, kur fiziniai dalyviai ir internetinė bendruomenė dalyvauja kartu.
Svarbu, kad šis procesas vyktų sąmoningai ir atsakingai. Reikia investuoti į platformas, kurios skatina kokybišką diskursą. Reikia mokyti mokslininkus komunikacijos įgūdžių, ne tik tyrimo metodologijos. Reikia kurti kultūrą, kur viešas mokslo komunikavimas yra vertinamas ir pripažįstamas kaip svarbi mokslinės veiklos dalis, ne tik kaip „papildoma” veikla.
Galiausiai, pašnekesių portalai mokslo populiarinimui yra ne tik įrankis – jie yra erdvė, kur formuojasi nauja mokslo ir visuomenės santykio forma. Erdvė, kur smalsumas gali būti patenkintas, kur abejonės gali būti išsakytos ir adresuotos, kur mokslas tampa ne tolima ir nepasiekiama institucija, bet gyvu dialogu, kuriame visi gali dalyvauti. Ir tai, galbūt, yra svarbiausias pokytis iš visų.