Kai laboratorija lieka už kadro
Praėjusį rugsėjį Lietuvos mokslininkai paskelbė tyrimą apie baltijos regiono dirvožemio mikrobiomą – darbą, kuriam prireikė trejų metų ir kuris gali turėti reikšmės žemės ūkio praktikoms visame regione. Didžioji dalis žiniasklaidos tą dieną rašė apie politiko pasisakymą socialiniuose tinkluose. Tai nėra kaltinimas redakcijoms – tai simptomas.
Greitis prieš gilumą
Šiuolaikinė žiniasklaida gyvena pagal kitus ritmus nei mokslas. Redakcija nori istorijos iki pietų. Mokslininkas nori, kad niekas nekalbėtų apie jo darbą, kol jis neišėjo recenzavimo. Šis nesutapimas nėra trivialus – jis struktūrinis.
Be to, moksliniai tekstai rašomi kitai auditorijai. Straipsnis žurnale Nature ar net vidutinio lygio specializuotame leidinyje reikalauja iš skaitytojo žinių, kurių dauguma žurnalistų tiesiog neturi – ir tai nėra jų kaltė. Biologas, chemijos terminologijoje, jaučiasi taip pat kaip ekonomistas, bandantis paaiškinti kvantinę mechaniką.
Mokslininkų komunikacijos problema
Tačiau kaltę versti tik žiniasklaidai būtų per paprasta. Daugelis mokslininkų vis dar mano, kad jų darbas „kalba pats už save”. Akademinė kultūra ilgai skatino tam tikrą uždarumą – populiarinimas buvo laikomas kone rimtumo stoka. Kas rašo straipsnius plačiajai auditorijai, rizikuoja kolegų skepticizmu.
Situacija keičiasi, bet lėtai. Universitetai pradeda vertinti viešąją komunikaciją kaip mokslinės veiklos dalį, atsiranda mokslo komunikatorių pozicijos. Vis dėlto tai dar toli nuo sisteminės permainos.
Kai mokslas vis dėlto patenka į naujienas
Įdomu stebėti, kokiais atvejais moksliniai atradimai vis tiek tampa naujienomis. Dažniausiai – kai yra ryšys su baime arba viltimi. COVID pandemija parodė, kad visuomenė gali domėtis mokslu, kai jaučia, jog tai tiesiogiai liečia jos gyvenimą. Klimato kaita – panašiai. Bet tūkstančiai tyrimų, kurie formuoja mūsų supratimą apie pasaulį be dramatinio siužeto, lieka nepastebėti.
Čia slypi ir pavojus: žiniasklaida netyčia formuoja įspūdį, kad mokslas – tai dideli proveržiai, o ne kasdienė, lėta, kaupiamoji veikla. Visuomenė pradeda tikėtis „atradimų”, o ne proceso.
Tarp dviejų pasaulių – kas užpildo tarpą?
Sprendimas vargu ar bus vienas. Reikia ir žurnalistų, kurie specializuojasi moksle ir gali kalbėti abiem kalbomis. Reikia mokslininkų, kurie supranta, kad komunikacija – ne savireiklama, o atsakomybė. Reikia redakcijų, kurios skiria laiko ir erdvės istorijoms, kurios netelpa į vieną sakinį.
Kol to nėra sistemiškai, lieka entuziastai – podkastai, nepriklausomi mokslo žurnalai, socialinių tinklų paskyros, kuriose mokslininkai patys bando pasiekti auditoriją. Tai veikia, bet tai nėra sistema – tai pleistras ant gilesnės žaizdos. O ta žaizda yra paprasta: visuomenė finansuoja mokslą, bet retai sužino, ką už tuos pinigus gauna.