Kodėl XXI amžiuje vis dar kalbame apie naujas respublikas?
Galėtų pasirodyti, kad respublikų kūrimo laikmetis jau seniai praėjo – tarsi tai būtų XVIII ar XIX amžiaus reikalas, kai Amerikos kolonijos skelbė nepriklausomybę arba Prancūzijos revoliucionieriai griovė monarchiją. Tačiau realybė visai kitokia. Net ir dabar, XXI amžiuje, pasaulyje vyksta procesai, kurie verčia mąstyti apie naujų valstybinių darinių kūrimą ar radikalų esamų sistemų pertvarkymą.
Pažvelkime į Sudaną, kuris 2011 metais pasidalijo į dvi dalis. Arba į Kataloniją, kuri nors ir nesėkmingai, bet vis dar svajoja apie nepriklausomybę. Škotija rengia referendumus dėl atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės. Kurdai Sirijoje ir Irake bando sukurti savo autonominį darinį. Net stabilios demokratijos susiduria su tokiais iššūkiais kaip populizmo bangos, institucijų krizė, skaitmeninė transformacija, kurie verčia permąstyti pačius valdžios organizavimo principus.
Taigi klausimas nėra tik teorinis. Jis labai praktiškas: kaip XXI amžiuje sukurti respubliką, kuri būtų gyvi organizmas, o ne tik gražiai atrodantis dokumentų rinkinys? Kaip užtikrinti, kad konstituciniai principai nevirstu tuščiais žodžiais, o institucijos veiktų ne tik popieriuje?
Teoriniai pamatai: kas yra respublika šiandien?
Pradėkime nuo pagrindų. Žodis „respublika” kilo iš lotynų kalbos – res publica, kas reiškia „viešasis reikalas”. Jau pats terminas atskleidža esminę idėją: valstybė priklauso ne monarchui, ne aristokratams, ne partijai, o visiems piliečiams. Bet kaip tai įgyvendinti praktiškai?
Klasikinė respublikinė teorija, kurią puikiai išdėstė Aristotelis, Ciceronas, vėliau Makiavelis ir Montesquieu, pabrėžia kelis pagrindinius dalykus. Pirma, valdžia turi būti ribota ir padalinta. Antra, piliečiai turi būti aktyvūs politinio gyvenimo dalyviai, o ne pasyvūs stebėtojai. Trečia, viešasis gėris turi būti aukščiau už privačius interesus.
Tačiau XXI amžius įneša naujų niuansų. Šiuolaikinė respublika negali ignoruoti tokių dalykų kaip žmogaus teisės, socialinė gerovė, aplinkos apsauga, skaitmeninė erdvė. Ji turi būti ne tik demokratinė, bet ir liberali – pripažįstanti individo laisvę ir orumą. Ji turi būti ne tik teisinga procedūriškai, bet ir socialiai – užtikrinanti bent minimalias gyvenimo sąlygas visiems.
Štai kodėl šiuolaikinės respublikos teoriniai pamatai yra sudėtingesni nei prieš du šimtus metų. Reikia suderinti demokratiją su teisine valstybe, laisvę su lygybe, daugumos valią su mažumų apsauga, nacionalinį suverenitetą su tarptautiniais įsipareigojimais. Tai nėra paprasta matematinė lygtis su vienu teisingu atsakymu – tai nuolatinis balansavimas ant virves.
Konstitucinės dilemos: kaip užrašyti tai, kas turi veikti
Konstitucija – tai ne tik juridinis dokumentas. Tai savotiškas visuomenės susitarimas, kodeksas, kuris nustato žaidimo taisykles. Bet kaip parašyti tokią konstituciją, kuri būtų pakankamai lanksti, kad prisitaikytų prie besikeičiančių aplinkybių, bet kartu pakankamai tvirta, kad nepasiduotų momentinėms nuotaikoms?
Viena didžiausių dilemų – konstitucijos ilgumas ir detalumas. Pažiūrėkite į JAV konstituciją – ji trumpa, vos kelių puslapių, ir veikia jau daugiau nei 230 metų. O štai Indijos konstitucija – viena ilgiausių pasaulyje, turinti šimtus straipsnių ir priedų. Abi veikia, bet skirtingai. Trumpa konstitucija palieka daugiau erdvės interpretacijoms ir evoliucijai per teismų praktiką. Ilga konstitucija bando iš anksto numatyti įvairias situacijas ir suteikia daugiau aiškumo.
XXI amžiaus respublikai rekomenduočiau vidutinį kelią. Pagrindiniai principai – žmogaus teisės, valdžių padalijimas, demokratiniai procesai – turi būti įtvirtinti aiškiai ir tvirtai. Bet konkretūs mechanizmai gali būti lankstesni, reguliuojami paprastais įstatymais. Pavyzdžiui, nebūtina konstitucijoje nurodyti, kiek tiksliai ministerijų turi būti vyriausybėje – tai gali keistis priklausomai nuo poreikių.
Kitas svarbus klausimas – kaip konstitucija turėtų būti priimama ir keičiama? Daugelis šalių naudoja referendumus svarbiems konstituciniais klausimams. Tai demokratiška, bet pavojinga – žmonės gali balsuoti emociškai, neįvertinę ilgalaikių pasekmių. Brexit yra puikus pavyzdys. Galbūt geriau turėti aukštus barjerus konstitucijos keitimui (pavyzdžiui, reikalauti dviejų trečdalių parlamento balsų ir pakartotinio balsavimo po rinkimų), bet nepavesti šio klausimo tiesioginiam referendumui?
Valdžių padalijimas: senoji idėja naujomis sąlygomis
Montesquieu idėja apie valdžių padalijimą į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę atrodytų savaime suprantama. Bet praktikoje viskas daug sudėtingiau, ypač XXI amžiuje.
Pirma problema – parlamentarinė ar prezidentinė sistema? Prezidentinė sistema (kaip JAV) suteikia aiškų valdžių atskyrimą, bet gali vesti į aklavietę, kai prezidentas ir parlamentas kontroliuojami skirtingų partijų. Parlamentinė sistema (kaip Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje) yra lankstesnė, bet gali lemti vyriausybių nestabilumą. Pusiau prezidentinė sistema (kaip Prancūzijoje) bando derinti abu modelius, bet kartais sukuria dvigubą valdžios centrą.
Mano nuomone, naujai respublikai XXI amžiuje tinkamiausia būtų parlamentinė sistema su stipriu premjeru ir gana ceremoniniu prezidentu. Kodėl? Nes tai skatina konsensusą, koalicijas, derybas – būtent tai, ko reikia sudėtingame šiuolaikiniame pasaulyje. Prezidentinė sistema per daug koncentruoja valdžią vieno žmogaus rankose, o tai pavojinga.
Bet valdžių padalijimas šiandien nereiškia tik trijų klasikinių šakų. Reikia mąstyti plačiau. Kas kontroliuoja centrininius bankus? Kas prižiūri žiniasklaidą? Kas reguliuoja interneto platformas? Kas užtikrina, kad žvalgybos tarnybos neviršija įgaliojimų?
Čia atsiranda ketvirtosios valdžios – nepriklausomų reguliucinių institucijų – koncepcija. Antikorupcijos komisijos, rinkimų komisijos, žmogaus teisių ombudsmenai, audito institucijos – visa tai turi būti įtvirtinta konstituciškai, su aiškiais įgaliojimais ir apsauga nuo politinio spaudimo.
Rinkimų sistema: kaip užtikrinti tikrą atstovavimą
Demokratija be rinkimų – kaip automobilis be vairo. Bet kokia rinkimų sistema geriausia? Tai vienas ginčytiniausių klausimų, ir atsakymas priklauso nuo to, ko siekiama.
Daugumos rinkimų sistema (kaip Jungtinėje Karalystėje ar JAV) yra paprasta ir paprastai užtikrina stabilias vyriausybes, nes viena partija gauna aiškią daugumą. Bet ji neteisinga mažesnėms partijoms – galite gauti 15% balsų ir nė vienos vietos parlamente. Be to, ji skatina dviejų partijų sistemą ir poliarizaciją.
Proporcinio atstovavimo sistema (kaip Nyderlanduose ar Izraelyje) yra teisingesnė – kiekviena partija gauna vietų proporcingai gautų balsų skaičiui. Bet ji gali vesti į politinę fragmentaciją, kai parlamente atsiranda dešimtys mažų partijų ir sunku sudaryti stabilią koaliciją.
Mišri sistema (kaip Vokietijoje) bando derinti abu principus – dalis deputatų renkami daugumos principu, dalis – proporciškai. Tai kompromisas, kuris veikia gana gerai.
Naujai XXI amžiaus respublikai rekomenduočiau būtent mišrią sistemą su tam tikrais papildomais elementais. Pirma, turėtų būti nustatytas barjeras (pavyzdžiui, 3-5%), kad į parlamentą nepatektų per daug smulkių partijų. Antra, turėtų būti mechanizmai, skatinantys moterų ir mažumų atstovavimą – ne kvotos, bet galbūt lengvatos partijoms, kurios pateikia subalansuotus sąrašus. Trečia, rinkimų kampanijų finansavimas turi būti griežtai reguliuojamas ir skaidrus.
Dar vienas svarbus dalykas – ar leisti tiesiogiai rinkti prezidentą (jei prezidentas turi realių įgaliojimų)? Tiesioginiai rinkimai suteikia didesnę legitimaciją, bet gali lemti populistų išrinkimą. Galbūt geriau, kad prezidentą rinktų parlamentas ar specialus rinkikų kolegija? Tai priklauso nuo bendro sistemos dizaino.
Skaitmeninė revoliucija ir valdžios transformacija
Čia mes pasiekiame kažką visiškai naujo, ko neturėjo jokia ankstesnė respublika – skaitmeninę erdvę. Internetas, socialiniai tinklai, dirbtinis intelektas, didelių duomenų analizė – visa tai keičia valdžios ir visuomenės santykius fundamentaliai.
Viena vertus, technologijos suteikia neįtikėtinų galimybių demokratijai. Estija yra puikus pavyzdys – ten beveik visa vyriausybės veikla skaitmenizuota, piliečiai gali balsuoti internetu, pasirašyti dokumentus elektroniniu parašu, net steigti įmones per kelias minutes. Tai efektyvu, patogu, skaidru.
Kita vertus, technologijos kelia naujų grėsmių. Dezinformacijos kampanijos socialiniuose tinkluose gali paveikti rinkimų rezultatus. Kibernetiniai išpuoliai gali paralyžuoti kritinę infrastruktūrą. Dirbtinis intelektas gali būti naudojamas masiškai sekti piliečius. Duomenų monopolijos (kaip Facebook ar Google) turi daugiau galios nei kai kurios vyriausybės.
Nauja respublika XXI amžiuje turi turėti aiškią skaitmeninę strategiją. Tai reiškia:
Skaitmeninių teisių chartą – konstitucinę apsaugą privatumo internete, teisę į duomenų kontrolę, teisę būti pamirštam, teisę į prieigą prie interneto kaip bazinę teisę.
Kibernetinio saugumo sistemą – ne tik technologinę, bet ir teisinę, kuri apsaugotų kritinę infrastruktūrą ir demokratinius procesus nuo išorinių ir vidinių grėsmių.
Skaitmeninės demokratijos mechanizmus – elektroninį balsavimą (su tinkamomis apsaugos priemonėmis), skaitmenines peticijas, platformas piliečių dalyvavimui politikos formavime.
Reguliavimą didelėms technologijų kompanijoms – antimonopolines priemones, duomenų apsaugos standartus, atsakomybę už turinį.
Bet čia reikia būti atsargiems. Skaitmeninė demokratija negali tapti skaitmenine diktatūra. Estijos modelis veikia, nes ten yra stipri teisės viešpatavimo tradicija ir pasitikėjimas institucijomis. Šalyje, kur šių dalykų nėra, tos pačios technologijos gali tapti priespaudos įrankiu – kaip matome Kinijoje su jų „socialinio kredito” sistema.
Federalizmas, regionalizmas ir daugiasluoksnė valdžia
Dar viena svarbi dilema kuriant naują respubliką – kaip paskirstyti valdžią teritoriškai? Ar turėti centralizuotą unitarinę valstybę, ar federaciją, ar kažką tarp?
Atsakymas priklauso nuo šalies dydžio, etninės ir kultūrinės įvairovės, istorinių tradicijų. Mažai, homogeniškai šaliai (kaip Lietuva) federalizmas būtų perteklinis. Bet didelei, įvairialypei šaliai (kaip Indija ar Nigerija) federalizmas yra būtinybė, kitaip ji tiesiog subyrėtų.
Tačiau net unitarinėse valstybėse reikia decentralizacijos. Visi sprendimai negali būti priimami sostinėje. Savivaldybės turi turėti realius įgaliojimus ir finansinius išteklius spręsti vietos klausimus – nuo švietimo iki viešojo transporto. Tai ne tik efektyviau, bet ir demokratiškiau – žmonės jaučia, kad gali paveikti jiems svarbius dalykus.
XXI amžiuje atsiranda ir naujas matmuo – tarptautinis. Respublika negali būti uždara sala. Ji yra dalis globalios sistemos, narė tarptautinių organizacijų, pasirašiusi įvairių sutarčių. Kaip suderinti nacionalinį suverenitetą su tarptautiniais įsipareigojimais?
Europos Sąjunga yra įdomus eksperimentas šioje srityje. Jos narės išlieka suverenios valstybės, bet perduoda dalį įgaliojimų viršnacionalinėms institucijoms. Tai veikia, nors ne be trinties. Brexit parodė, kad šis balansas yra trapus.
Naujai respublikai patarčiau aiškiai apibrėžti konstitucijoje, kokius tarptautinius įsipareigojimus ji gali prisiimti ir kokia tvarka. Pavyzdžiui, tam tikri dalykai (kaip narystė gynybiniame aljanse ar ekonominėje sąjungoje) galėtų reikalauti referendumo. Kiti (kaip dvišalės prekybos sutartys) galėtų būti sprendžiami parlamentiniu keliu.
Socialinė sutartis ir pilietinė visuomenė
Galiausiai, respublika – tai ne tik institucijos ir procedūros. Tai gyva visuomenė, kurioje žmonės jaučia priklausomybę, atsakomybę, solidarumą. Rousseau vadino tai „socialine sutartimi” – nematoma, bet realia jungtimi tarp piliečių.
Kaip sukurti tokią jungtį XXI amžiuje, kai visuomenės yra vis labiau fragmentuotos, poliarizuotos, individualizuotos? Kai žmonės daugiau laiko praleidžia savo socialinių tinklų burbule nei bendruomenėje? Kai pasitikėjimas institucijomis ir vienas kitu mažėja?
Tai galbūt didžiausias iššūkis iš visų. Ir čia institucijų dizainas gali padėti, bet negali išspręsti visko. Reikia ir kultūrinių, edukacinių, socialinių pastangų.
Konstituciškai galima padaryti keletą dalykų. Pirma, užtikrinti pilietinės visuomenės laisvę ir apsaugą – laisvę kurti organizacijas, protestuoti, kritikuoti valdžią. Antra, sukurti mechanizmus piliečių dalyvavimui – ne tik rinkimus kas keturis metus, bet ir nuolatines konsultacijas, peticijas, viešas diskusijas. Trečia, skatinti pilietinį švietimą – kad žmonės suprastų, kaip veikia demokratija, kokios jų teisės ir pareigos.
Bet svarbiausia – respublika turi būti teisingas projektas. Jei žmonės jaučia, kad sistema veikia tik elitui, kad jų balsas nesvarbus, kad jie neturi galimybių, jokios institucijos nepadės. Todėl socialinė politika – švietimas, sveikatos apsauga, socialinė apsauga – yra ne tik gerovės, bet ir demokratijos klausimas.
Kai teorija susitinka su tikrove: praktiniai žingsniai
Taigi, kaip visa tai sujungti į veikiančią sistemą? Leiskite pasiūlyti praktinę kelrodę naujos respublikos kūrimui XXI amžiuje.
Pirmasis etapas: Konstitucinė asamblėja. Ji turi būti kuo plačiau atstovaujanti visuomenei – ne tik politikai, bet ir ekspertai, pilietinės visuomenės atstovai, įvairių regionų ir grupių žmonės. Procesas turi būti skaidrus ir atviras – viešos diskusijos, konsultacijos, galimybė piliečiams teikti pasiūlymus. Estija savo skaitmeninės konstitucijos kūrime naudojo „crowdsourcing” elementus – kodėl ne?
Antrasis etapas: Konstitucijos projektas. Jis turėtų būti parašytas aiškia, suprantama kalba, ne tik juristams. Turėtų būti paskelbtas iš anksto, duota laiko visuomenei jį aptarti, organizuojami viešieji svarstymai. Galbūt net kelios alternatyvios versijos, kad žmonės galėtų palyginti skirtingus modelius.
Trečiasis etapas: Ratifikavimas. Referendumas yra beveik neišvengiamas tokiam svarbiam dokumentui. Bet jis turi būti informuotas – ne emocinis, ne manipuliuojamas. Reikia užtikrinti, kad abi pusės (už ir prieš) turėtų vienodas galimybes pristatyti savo argumentus, kad būtų faktų tikrinimas, kad nebūtų dezinformacijos.
Ketvirtasis etapas: Įgyvendinimas. Konstitucija priimta – bet tai tik pradžia. Dabar reikia sukurti institucijas, priimti įgyvendinamuosius įstatymus, parengti valdininkus, informuoti piliečius. Tai gali užtrukti metus ar net ilgiau. Estija savo e-valdžios sistemą kūrė daugiau nei dešimtmetį.
Penktasis etapas: Stebėsena ir adaptacija. Respublika nėra statiškas darinys. Ji turi evoliucionuoti. Todėl reikia mechanizmų reguliariai vertinti, kaip veikia sistema, kas veikia gerai, kas ne. Galbūt kas penkerius metus turėtų būti konstitucinis peržiūros procesas – ne būtinai keisti tekstą, bet įvertinti praktiką.
Svarbu suprasti, kad nėra idealaus modelio, tinkančio visoms šalims. Tai, kas veikia Skandinavijoje, gali neveikti Afrikoje. Tai, kas tinka mažai šaliai, gali būti netinkama didelei. Kontekstas svarbu. Bet yra universalūs principai – žmogaus teisės, valdžių padalijimas, demokratija, teisės viešpatavimas – kurie turi būti bet kurioje respublikoje.
Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas: respublikos kūrimas nėra vienkartinis įvykis, o nuolatinis procesas. Konstitucija gali būti priimta per metus, bet tikros respublikos sukūrimas užtrunka kartas. Reikia laiko, kad institucijos įsitvirtintų, tradicijos susiformuotų, žmonės įprastų prie naujų taisyklių. Reikia kantrybės, atkaklaus darbo, tikėjimo projektu.
XXI amžius kelia unikalių iššūkių – klimato kaita, technologinė revoliucija, globalizacija, migracija, pandemijos. Bet jis taip pat suteikia unikalių galimybių. Mes turime daugiau žinių, daugiau technologijų, daugiau patirties nei bet kada anksčiau. Mes galime mokytis iš kitų šalių klaidų ir sėkmių. Mes galime kurti respublikas, kurios būtų ne tik demokratiškesnės, bet ir efektyvesnės, teisingesnės, tvaresnės nei bet kada praeityje.
Tereikia drąsos svajoti ir ištvermės įgyvendinti.