Šaltis lauke – karšta viduje
Gruodžio rytą paleidžiate kompiuterį, o jis atsako taip, lyg būtų persivalgęs per Kūčias. Programos atsidaro tingiai, naršyklė stringa, o ventiliatorius ūžia kaip senas dulkių siurblys. Paradoksas: lauke minus dešimt, o jūsų procesorius elgiasi taip, lyg jam per karšta. Ir iš tiesų – jam per karšta.
Tai nėra jūsų vaizduotė ir ne atsitiktinumas. Tai fizika.
Kodėl šaltis paradoksaliai kenkia aušinimui
Pirmiausia reikia suprasti vieną dalyką: kompiuterio procesorius generuoja šilumą nuolat. Kad ji išsisklaidytų, naudojamas vadinamasis šilumos nuvedimas – nuo procesoriaus per termopastą į vario ar aliuminio radiatorių, iš ten – į orą. Sistema veikia kaip grandinė, ir jei bet kurioje jos dalyje atsiranda kliūtis, viskas sulėtėja.
Žiemą patalpos temperatūra svyruoja, oro drėgmė keičiasi, o svarbiausia – termopasta, kuri jungia procesorių su radiatoriumi, sensta greičiau. Ši medžiaga nėra amžina. Po kelerių metų ji pradeda džiūti, trūkinėti, praranda gebėjimą efektyviai perduoti šilumą. Kai lauke šalta, žmonės uždaro langus, patalpos tampa sausesnės, o tai dar labiau pagreitina termopastos degradaciją.
Be to, šaltis sukelia dar vieną problemą – kondensatą. Kai šaltas kompiuteris atnešamas iš automobilio ar šalto garažo į šiltą patalpą, drėgmė nusėda ant elektronikos komponentų. Tai gali sukelti trumpuosius jungimus arba tiesiog padidinti elektrinį pasipriešinimą grandinėse.
Terminis duslinimas – kai procesorius gelbsti save
Moderniuose procesoriuose yra įmontuotas apsaugos mechanizmas, angliškai vadinamas thermal throttling. Kai lustų temperatūra viršija tam tikrą ribą – paprastai apie 90–100 laipsnių Celsijaus – procesorius sąmoningai sumažina savo darbo dažnį. Tai reiškia, kad jis dirba lėčiau, kad nesudegintų pats savęs.
Jūs to nematote tiesiogiai, bet jaučiate: kompiuteris tampa vangus, vaizdo įrašai stringa, žaidimai krenta iki nepriimtino kadrų skaičiaus. Procesorius ne sugedęs – jis tiesiog bijo. Ir teisėtai.
Problema ta, kad prastai veikianti aušinimo sistema šią ribą pasiekia daug greičiau nei turėtų. Jei termopasta išdžiūvusi, o radiatorius užkimštas dulkėmis (žiemą dulkių kaupimasis neretai intensyvesnis dėl centrinio šildymo), procesorius gali pradėti duslinimą jau po kelių minučių darbo.
Dulkės – rimtesnė problema nei atrodo
Vilniaus kompiuterių meistrai, dirbantys Naujamiestyje ar Žirmūnuose, sako, kad žiemą pas juos ateina gerokai daugiau klientų su perkaitimo problemomis nei vasarą. Priežastis banali: centrinis šildymas. Radiatoriai džiovina orą, dulkės lengviau kyla į orą ir sėda ant kompiuterio ventiliatoriaus mentelių bei radiatoriaus lamellių.
Užkimštas radiatorius – tai tas pats, kas bandyti atvėsinti kambarį su uždarytais langais. Oras tiesiog negali cirkuliuoti. Procesorius kaista, duslinimas įsijungia, kompiuteris lėtėja.
Sprendimas atrodo paprastas – išpūsti dulkes. Ir iš dalies taip. Tačiau be termopastos keitimo tai tik pusė darbo. Vilniaus meistrai paprastai rekomenduoja abu darbus atlikti kartu – profilaktinį valymą ir termopastos atnaujinimą – kas dvejus trejus metus, o intensyviai naudojamuose kompiuteriuose – dar dažniau.
Kai žiema tampa diagnostikos sezonu
Tiesą sakant, žiema yra puikus laikas suprasti, kokios tikrosios jūsų kompiuterio aušinimo sistemos problemos. Jei įrenginys lėtėja net tada, kai lauke šalta ir patalpa nešilta – tai aiškus signalas, kad kažkas negerai viduje, o ne aplinkoje.
Galite patys parsisiųsti nemokamą programą kaip HWMonitor ar Core Temp ir pažiūrėti, kokia temperatūra fiksuojama procesoriuje ramybės būsenoje ir apkrovos metu. Jei ramybės temperatūra viršija 50 laipsnių, o apkrovos – 90, laikas veikti. Ne rytoj, ne po Naujųjų – dabar.
Vilniaus meistrai tokią diagnostiką dažniausiai atlieka nemokamai arba už simbolinę kainą, o pats valymas su termopastos keitimu kainuoja nuo 20 iki 50 eurų – priklausomai nuo įrenginio tipo ir darbo sudėtingumo. Tai mažiau nei naujas kompiuteris, kurį kai kurie žmonės perka tiesiog todėl, kad niekas nepaaiškino, jog senajam tereikėjo valymo.
Žiema kaip veidrodis jūsų kompiuteriui
Galiausiai visa ši istorija apie šilumą, dulkes ir termopastą yra apie tai, kad technologijos sensta ne tik moraliai, bet ir fiziškai. Kompiuteris, kuriam penkeri metai, nėra tas pats, koks buvo iš dėžutės – net jei niekas jo nelaužė ir neliejo ant jo kavos.
Žiema tiesiog padaro šią tiesą akivaizdesnę. Ji atima iš sistemos paskutines atsargas ir parodo, kas iš tikrųjų vyksta po dangteliu. Ir dažniausiai tai, kas vyksta, yra išsprendžiama – ne nauju pirkimu, o valanda meistro dirbtuvėse ir keliais eurais už termopastą. Fizikos dėsniai čia nekinta, bet jų pasekmės – visiškai valdomomos.